Nesinori išsiskirti
Jonas Baltokas
Praėjus kelioms savaitėms ir aprimus įspūdžiams, pagaliau atradau vidinės stiprybės apžvelgti 2021/12/11 įvykusį renginį.
Visų pirmiausia džiaugiuosi, kad Ošas po metų pertraukos atgijo.
Prieš tai tris kartus buvęs Dpoezijos, šįkart jis buvo Baltas.
Ar lengva tokį renginį suorganizuoti?
Ir taip, ir ne.
Lengva, kai už nugaros stovi žmonės, pasiruošę bet kuriuo momentu paremti, imtis iniciatyvos, atvykti, susirinkti, nežiūrint to, kad daugumai 50 dalyvių nei scena, nei organizavimas nėra kasdieninis darbas. Labiau papildomas kasdienybės prieskonis.
Sunku, nes, kad ir kaip atrodytų banalu, tačiau frazė “kažkas už tai vis tiek turi sumokėti” yra absoliučiai teisinga. Laiku, sąnaudomis kurui, sąnaudomis instrumentams, repeticijoms, net elektrai, scenai, garso, apšvietimo technikai, scenografijai... Todėl visi, dalyvaujantys Oše man yra tam tikra prasme rėmėjai ir savanoriai viename. Lenkiuosi ir dėkoju jums.
Kodėl aš tai darau? Nes kažkas turi daryti. Nes ne viskas matuojama honorarais, garbe, pelnu ir išlaidomis. Nes aš žinau, kaip organizuoti bendruomeninius renginius ir kokie jie svarbūs mūsų kultūrai. Ir... man rodos, aš nežinočiau kaip be to gyventi.
Kas pavyko/nepavyko?
Mano manymu viskas, ką mes padarėme, buvo tikrai pavykę. Koncertas, poezija, parodos, fotografija, performansų video...
Koncertas – jis tekėjo savo vaga. Buvo įdomus, bardiškas, akustinis koncertas. Buvo jauku, scena nuteikė pakylėtai. Gerbdamas atlikėjus, neminėsiu ir neišskirsiu nei vieno. Gražu, kai scenoje atiduodama siela. To neįvertinsi matematiškai ar gaunama nauda, tuom negalima varžytis, to nereikia varžytis. Svarbiausia atiduoti duoklę klausytojui ir sau.
Įvertinus neapibrėžtą situaciją su pandemijos plitimu kviesdamas muzikantus ir kitus dalyvius buvau numatęs atkritimo paklaidą apie 15 proc. Kitaip tariant, paskutinę akimirką neatvažiuosiančių žmonių skaičius. Savo nuostabai, buvau visiškai teisus. Pradžioje perpildyta Balto OŠO programa renginio dieną buvo visiškai subalansuota 15-20 min pasirodymams ir baigėsi numatytu laiku.
Labai sunku surasti garso operatorių tokiam renginiui. Dažniausiai profesionalūs garsintojai vengia tokių. Būkime atviri, instrumentai kartais būna nekokybiški, o atlikėjai nepratę prie scenų, renginys ilgas, lakstymo daug, pinigai maži. Teko pačiam. Garsą žmonės gyrė. Tikiuos ne iš mandagumo.
Renginį puošė parodos. Ir tai buvo stebuklas. Fotografijos ir paveikslai. (https://osas.lt/lt/2021/parodos)
Apie literatūrinę dalį galite paskaityti čia (https://osas.lt/lt/2021/poezija) . Sondra man – kokybės ženklas Klaipėdos kultūroje.
Fotografijų konkursas įvyko. Fotografijos čia (https://osas.lt/lt/2021/fotografija)
Man labai patiko, kad:
- šiais metais turėjome gyvą transliaciją (https://www.youtube.com/watch?v=SBFg0Ms_MWo) ir fotografę. Vis pavartau, pasižiūriu medžiagą (https://www.facebook.com/media/set/?set=a.105733435302134&type=3)
- Apšvietimas. Nors šviesos buvo nedaug, bet renginio vaizdas buvo gyvas, nuotaikingas ir estetiškas.
- Savanoriai susirinko ir padėjo. Be jų kaip be rankų.
- Tradicinis Kalėdų senelio apsikeitimas dovanomis įvyko (kai kas liko be dovanėlių, tai nelabai linksma)
- Nepagailėjome pinigų scenai-pakylai.
- Bibliotekos erdvė. Vienintelis minusas-atokiau nuo miesto.
- Suteikėme nakvynę renginio dalyviams.
- Turėjome fotosienelę.
- Renginyje nebuvo alkoholio.
Surinkome nors ir nedidelį rėmimą. Renginys nebuvo nuostolingas. Tačiau daug erdvės apmąstymams.
Pabaigai
Sekmadienio ryte už paskutinius renginio eurus dalyviai ir organizatoriai susirinko į Ošo pusryčius. Žiūrėjau į tuos žmones ir slapta džiūgavau – mus suvienijo bendras tikslas. Pusmetis bendro planavimo, vilčių ir dabar, pasibaigus, nesinori išsiskirti.
Kas daugiau, jei ne mes?
Fotografijos Skaistės Bartkutės
https://www.facebook.com/media/set?vanity=FestivalisOsas&set=a.105733435302134
BALTAS OŠAS 2021. Kas naujo?
Sondra Simana
Dainuojamosios poezijos „Ošas“ (nes vėjas, nes jūra, nes miškas) Klaipėdoje organizuojamas gal jau kokius penktus metus gruodžio mėnesį. Jo sumanytojas ir organizatorius Jonas Baltokas ir ko. Kas naujo, toks klausimas kyla natūraliai, nes šiais metais dalyvavo ne mažai jaunų atlikėjų.
Pirmasis dalykas, kas ateina į galvą, tai folkloro (dainų, sakmių, pasakų) motyvų panaudojimas dainos griaučiams sulipdyti, ir taip papasakoti apie dabarties jausenas, būsenas ir patiriamus išgyvenimus. Man buvo atradimas Klaipėdoje susikūrusi grupė „Kopa“ (vokalas – Aurimas Bareikis). Jie, panašiai kaip ir grupė „Vaidilutez“ (Vilnius, vokalas - Magdalena Baltokaitė), kuri irgi buvo ne mažesnis atradimas, savo dainas pateikė kaip senųjų sakmių, pasakų istorijas: apie nakties, dienos atsiradimą, apie piktavalio vilko gražias akeles ir meilų balselį, apie jaunos našlelės raudą dėl jai skirto vienišo likimo ir t.t.
Mitinės sąmonės ieško ir bardė Emilija Statinaitė, tik jos pasakojimo stiliui nėra būdingos siaubo ir kraupumo būsenos, kaip „Vaidilutez“. Emilija S. žiūrovą užburia subtiliojo pasaulio siekiamybe, kurdama darnos ir harmonijos aplinką.
Kiek kitaip savo dainas konstruoja Julija Grilauskienė, kuri ir pati sako, kad jai reikia pritempti dainuojamosios poezijos žanrą, nes jos ekspresyvus bliuzinis dainavimas neatitinka lietuviško dainuojamosios poezijos kanono. Nors galėčiau atvirkščiai sakyti, kad bliuzas labai tinka pasakojimui apie lyrinio herojaus išgyvenimus ir todėl puikiai atitinka dainuojamosios poezijos pašaukimą.
Jei kalbėti ne apie tai, kas egzistuoja giliai ir toli, o grįžtant prie buitinės situacijos, - saulės, merginų, ilgesio ir lietaus, tai grupės „KLIK“ ir "Kodėl gi ne..." puikiai grąžino žiūrovą į kasdienybę, suteikdami daugiau ritmo ir malonaus šėlsmo.
Bardas Domas Ročka, pradėdamas dainuoti, tarstelėjo, kad jo muzika nelabai tinkama judesiui, taip paprašydamas susikaupimo. Jam pavyko po truputį žiūrovus įtraukti į savąjį liūdesio pasaulį, kuriame dominavo atsisveikinimo ir išėjimo būsenos.
Justina Kaminskaitė – intensyvi, pulsuojanti atlikėja, dainuojanti pagal lietuvių poetų tekstus ir juos pristatanti klausytojui, mėgstanti eksperimentuoti, nebijanti pateikti publikai savo naujausio kūrinio.
Šis bruožas, mano galva, galėtų būti klaipėdietiško „Ošo“ viena esminių savybių, išskirianti šį nedidelį festivalį iš kitų, - atverti naujus vardus, senbuviams pristatyti per metus sukurtus naujausius savo kūrinius ir taip pasitikrinant jų kokybę ir galimybę ateityje tuos kūrinius atlikti platesnei auditorijai, įsileidžiant daugiau erdvės interpretacijai, eksperimentui, pritraukiant jaunimo, suteikiant jiems sceną ir patiems iki jaunimo pasitempiant kūrybinio atsinaujinimo prasme.
Todėl sakyčiau, kad labai mieliems ir reikalingiems „Ošo“ daugiamečiams bičiuliams atlikėjams, organizatoriams (šiemet dalyvavo bardai Darius Žvirblis, Alvydas Stalaučinskis, Justinas Žilinskas, Aldona Stankutė, grupės „Jonas Baltokas ir JieDu“, „Poezijos medžiotojai“), vis tik būtų galima labiau orientuotis į naujų kūrinių pristatymą, senas ir jaukias dainas paliekant vakaro pabaigos vienijančiai nuotaikai suburti.
Mat Jono Baltoko sumanymas, organizuojant dainuojamosios poezijos judėjimą, kuris prasidėjo dar Juodojoje tvirtovėje Giruliuose prieš daug metų, buvo kvietimas dalintis kūryba. Tad jei kūryba vyksta, ja ir būtų prasmingiausia pasidalinti. Nes vienam atlikėjui (grupei) skiriama maždaug keturios dainos, tai ne daug, ir tai metų kūrybai pristatyti visai geras formatas.
Svarstau garsiai, bandydama žvelgti į procesą iš šalies, nors pati esu tarp organizatorių, bet labiau prisidedu prie bendrų reikalų ir prie poetinės dalies organizavimo. Šiais metais poetiniuose skaitymuose „Trečias skaito“ dalyvavo dešimt poetų, pabaigoje poetai skaitė specialiai šiam „Ošui“ parašytus teminius eilėraščius „Nekaltybė kopose“, tik ne savo, o kitų, ir reikėjo atspėti, kieno tas eilėraštis. Taip į procesą aktyviai įsitraukė žiūrovai.
Bendresniu žvilgsniu žvelgiant į šiųmetinį Ošą, tai yra kuo pasidžiaugti, nes žiūrovų ir jaunimo dalyvavimas buvo daugiau negu geras karantino sąlygomis, žmonės šoko, lingavo ir kas labai svarbu, įdėmiai ir jautriai klausėsi muzikos. Vakaro pirmąją dalį vedė Vilija Gruodytė-Šeputienė, antrąją - Jonas Bagdonavičius, patys būdami kūrėjais, į sceną palydėdavo atlikėjus su lengvu humoro ir geranoriškumo postūmiu.