Gediminas Milinis
“NEKALTYBĖ KOPOSE“
...dvidešimt viena akis iš dangaus stebi kiekvieną smėlio dulkę –
nuo kaukolės kalno iki baltijos kranto...
...trys šešėliai susijungė į vientisą tiltą
tarp kaltės atleidimo ir rojaus...
...penkios knygos virto tūkstančiais lapų
milijonais maldų ir vandenynais kraujo...
...prasmė pasislėpė šimtuose vieno medžio pumpurų
ir dreba iš baimės likti...
...tarp kieno pirštų įstrigo
mano likimo smiltys...
2021-12-09 13:55
Aldona Stankutė
Tas šviesių naktų baltumas,
Mėnesienos nekaltumas,
Kai danguj žvaigždžių pripilta,
Kai nekaltos visos mintys.
Sudėtingas paprastumas
Nekaltybės nekaltumas.
Sniegas spindi nekaltai,
Danguje jo atšvaitai.
Tarsi nuotaka baltai
Sniegas spindi nekaltai.
Alvydas Stalaučinskis
Rytas
kur pėdos smėlyje vėjuotam
tas delnas netikėtas ir stilingas
mes dėjom pastangas bučiuotis
mus migdė mėlynas flamingas
o virš aistros dar sklandė paukščiai
ir vėjas panašesnis į gyvenimą
kaip patikėt netikėčiausiu rytu
ir kaip po to gyvent dar galima
o dievas dailininkas piešė
ir mums tik liko nesipriešinti
mes numirėm ir vėl nubudom
kad karštį nuodėmės paviešinti
gebėjimas pakilt iš sapno
priblokšti šypsena viens kitą
gal įpatingas ir yra tas žvilgsnis
lyg padėka už tokį rytą
Liuda Liaudanskaitė
1975 liepos 12
Vasarvidį nukryžiuota vidurdienio karščiu
Prikalta saulėtomis vinimis
Ant šiurkščiausio smėlio švitro
Šimtai skrudintų smilčių braižo odą. O!
Burnoj- smėlio sutrupintas stiklas
Rėžia akį
Šunsnukis iš Andalūzijos!
Jos, dzindros, šnervių vamzdžiais
čiuožia į gerklas
Plaukai ir smėlis
(Ne Sun & Sea)
Neskruzdėlės galva ropinėja,
karstosi, kvatoja
Išsiskyrusios ausų kriauklės
pildosi biria žeme
Smėlis –visur
šalia manęs
ant manęs
manyje
po manimi
Pro sūrų drėgną žvyrą
vos įžiūriu
sesės šypsenos rožinį kvarcą
mamos poilsio cinko baltą
perlų pilką tetos optimizmą
krakmolo kiro egzodą
plastiko jūros simuliaciją
(Federico, E la nave va?)
Balto titano laivų mizeriją
dangaus marmuro puikybę
Akina septyniskart balčiausias
saulės kerštas
Veidu į smėlį!
Pro pušynų vėsą
Pro galerijų tylą
Knygų žodžių reliatyvumą
Pro tėkmės amneziją
žvelgiu į save, žmones, paukščius, jūrą, kopą, saulę
filantropiškai
Laukiu viduržiemio
(Man gražiausia-
šiaurės pašvaistė,
bet dar nemačiau)
2021 II Advento sekmadienis
Darius Rekis
Vandens paviršiumi
Lydima skeldėjančio Dievo
Ir monotoniško katerio
Variklio burzgimo
Slysta už saulės pinigėlius
Parsiduodanti nuoskauda.
Kol vėjas žaismingai kibinasi
Marių vandenyje sudrėkintais pirštais
Spragsėdamas į geležinį veidą
Keliaujančiam į niekur
Sunkios, bet gyvos
Draugia plaukiančios mintys
Lėtai skęsta
Mirusių kopų smėlyje
Lyg Kobo Abė romano moteris
Jos paleidžia tave ir
Pasilieka laukti kitų
Smėlio kasėjų.
Grįžti sunešiotas
Iš kelionės į niekur
Imi gailėtis
Kad neatsisveikinot.
Justinas Žilinskas
Ištinka nuostaba, o gal ramybė
Kai kopose aplanko nekaltybė:
Nekaltas smėlis, ir nekaltos pušys,
Nekaltas vėjas dvelkia atsidusęs,
Nekaltas lašas sliuogia stiklo kojom,
Nekaltos erdvės verias ir vaitoja,
Nekaltas medis vaisiais nekaltais apkibęs -
(Ar raško juos tik be kaltės užgimęs?)
Bet kas kaltes matuoja, kas nustato
Liniuotėmis, ruletėm, laipsniais rato
Tą atsakyt, žmogau, gali tik tu
Kol nekaltybe nusivylęs protas
Vėl atsisako būt apdovanotas
Ir jausmą renkasi paverst ledu.
2021 12 08
Nijolė Kliukaitė
KARUSĖS
LIPIMAS PUPA
Štai lipa Karusė į dangų ir mąsto:
dangaus nekuria niekas, jis esti savaime,
ogi aš, dangaus sukurta, bet išėjus iš rašto,
lipu, įtikėjusi auštančia laime.
Apie pupą galvoju, anądien pasėjau
ir patręšiau sočiai Dekarto milteliais,
paskui ginčijausi su pupa, ši miegojo,
žeme apsiklojus, ėjau aplink keliais, -
tai išdygo pupa. O gal sapno skėtis?
Jis turėjo gležnutį stiebelį.
Ko galėtum iš skėčio tikėtis?
Nuo lietaus, kad apsaugotų. Šitiek jis gali...
O aš kelsiuos sapne vis aukštyn,
Į tą dangų, kur mano buvimas,
Gal aukštyn, o gal tik gilyn.
Ten tie raštai, demiurgo rūstaus sutikimas,
Kad štai aš, Karusė, nubraižyta taškučiais,
prigimtinėm mįslėm išgalvotom,
su žaidimais savais ir slėpynėm,
kadgi Dievo galvoj... Susapnuotom
Mintim ir klaustukais plaukluos
Vėjai pusę jų vėjais paleido...
Su sidabro sege. Ak, ji iš mamos
_ _ Nežinau tik, ar ji man atleido
Neteisingą – IŠ MEILĖS! – buvimą
Nuolatinį į pupą lipimą.
ŠIRDIES MIKROSCHEMA
Kaip plaka skaičiais širdis,
tarytum krūtinėj netilptų,
Tos formulės, apskaičiuota griūtis,
čuožimas žemyn... Kas pakiltų
ir dangiška mikroschema
žvaigždynus savy sprogdintų,
Kas kitą, sutrupintą atminties
Dar mylimuoju vadintų.
AUKŠTAI
Taip aukštai užlipo Karusė, kad
jau nebežino, ar yra. Nežino net, ar
galvoja, ar galvą ji turi, ar tik kasą,
labai bijančią Dievo, bet prisiminė,
kad vaikystėje buvo išmokusi vaikščiot
lynu, ištemptu tarp dviejų laukimo
valandų ( darželyje laukdavo, kol
pietums duos agrastų kompoto ir
kol ateis pasiimti mama ), vėliau
lyną tempdavo vis aukščiau ir au
kščiau, įstrižai ir įžambiai, virš
gėlės žiedo ir paukščio kojos,
lėktuvo uodegos ir bučinio, vienądien,
mąstė Karusė, galės eiti virš savo
laimės irgi nelaimės, pati ir nu
spręs, kur jai kristi. Bet nenusprendė.
Vėjas ją išrengė, išlukšteno
kaip pupą iš ankšto jos sijono,
batelius nuavė ir liepė šokti ant lyno
pagal jo dūdą, negrabiai susuktą iš
papuvusios tošies, tai susikaupė
Karusė ir krito tiesiai į nelaimių lauką,
kuriame tiek daug laiko kilpų,
užsiveržiančių apie riešus, kulkšnis,
kaklą ( vienoje kilpoje ji – sekretorė,
perrašinėjanti savo vyro gyvenimą
dailyraščiu ir sakinių aptakumais,
išbraukanti neištikimybes ir kitokius
būties niekus; kitame – kapinių pri
žiūrėtoja, kruvinais pirštais grėbian
ti nuo antkapių surūdijusį laiką ). Ji
krito ilgai. Kokia laimė, džiaugės te
tutė Malvina, kad tik koją sulūžai,
kad sapnų sąvaduos išlikai su gyslų
deltomis, slenksčiais ir prieslenks
čiais. Galvos, džiaugės Malvina, tai
niekada ir neturėjai. Ypač gerai tai
matyti, kai žiūri iš apačios – rodos,
plaukia rausvas balionėlis virš virvės
ir tiek. Džiugina ne visada.
P.S.: nukritus Karusė prisiminė, kad
niekada to vyro, kurio gyvenimą
perrašinėti jai teko, nė neturėjo. Kokia
Laimė.
IŠ KITOS VARPINĖS
Ir kitu lynu vaikštinėjo Karusė –
ištemptu tarp dviejų širdžių,
kai nuo vienos ligi kitos ne
sudėvima mylia. Baisiausia, kad
vis ilgėjanti, tokia jau ta meta
medžiaga – tempiasi iš nebuvimo.
Dar juokingiau ( arba baisiau ),
kad kuo labiau jos nėra, tuo
tampresnis ryšys, apraizgantis
visokiais įsipareigojimais,
paskolom ir palūkanom, rin
kimų rezultatais ir perrinkimo
neišvengiamybėmis – viskas atrodo
būtina, nes, kai nėra pamatų,
išrandami visokie pastoliai ir
rišamosios medžiagos. Kai jau
buvo Karusė nuėjusi pusę lyno
kelio link anos pririštosios šir
dies, ėmė ir paklausė:
-Ar myli?
Baisiai juokingas klausimas,
kai supiesi ant lyno. Juokingai
baisus klausimas, kai supiesi.
Jis kažką rėkė iš savo varpinės,
kaltino ją nanostruktūrų pasi
savinimu, spektro klastotėmis
ir kitokiomis širdies perkrovo
mis, bet ji nesiklausė, suprato,
kad nuo šiolei kariaus, nes
tironui negalima palikti val
džios, net ir nanovirvėm pri
rištos prie svetimos patirties.
LYGYBĖS ZOMŠA
Ir krito Karusė nelygioje kovoje
už lygybę, išreikštą dviem lygia
greičiais minuso ženklais. Krisdama
savo užaugintas pupas suskaičiavo –
kiekvienoj pupos ankšty po penkias
puseles ( nesulipdomas, nepadalijamas ).
Dar karališkas sostas. Pilnas tuštybės
minkštai sėdėti ant zomšos. Tik kam
Karusei ta zomša. Neturi ji laiko.
O ir už pupų auginimą meile niekas ne
Sumokės.
PASIČIRŠKAVIMAI
Progresas! Tegyvuoja progresas! –
čirškė žvirblis, kairiojo sparno apo
logetas. – Išmokysim skristi lapus ir
taip suformuosime endeminius
armijos padalinius, ribotai mobilius
ir neemigruojančius žiemai į šiltes
nius ir sotesnius kraštus.
Tegyvuoja mobilizacija! Endeminė
Socialinė integracija ir visuotinė re
Emigracija! – klykavo ilganosė
kuolinga, profsąjungų raudonkepuraitė.
Kairė dešinė ir ekonominės policijos,
ne, poliklinikos, sukultūrinimas, - ulbavo
uldukas, purtomas nekantros drebulio.
O tada jau visa lapų armija ima ir pa
kyla masinio skraidymo pratyboms
pro mano ir tavo skiemeninį čirška
vimą link artikuliuotos sėkmės.
IŠ KARUSYTĖS DAINYNĖLIO
1.
Kai aš – Karusė – buvau lietum
ir ploviau sužvarbusius veidus,
ir taip arti tavęs aš buvau,
kaip tu man būti teleidai.
Norėjau kiaurai tave prasigraužt,
pro lietpaltį, netgi odą,
paskui tik pšt... – išdžiūvau,
nešuosi tave kaip kodą
virš miestų, upių irgi šalių,
kurių tu visai nepažįsti,
matai, žmogau, būdama lietumi,
klaidas taisai, paskui vėl suklysti...
2
Aš užkeiksiu tave kukuoti,
būti labiau nei čia, labiau
nei dabar.
Aš užkeiksiu tave riaumoti,
garsiau nei čia, garsiau
nei dabar.
Aš atkeikčiau tave Judo
bučiniu. Bet
saldu man.
NEKALTYBĖ KOPOSE
Ji statė smėlio pilis
Ir griovė, krūtim užsigulusi,
Jai kojas plovė vilnis
Bučiavo diena užsibuvusi.
Vakarop pasirodė JIS -
Gal žaltys, o gal tik žmogus?..
Mėnuo šiepė geltonus dantis,
Gabalais griuvo dangus...
Ir nieko vai nieko nebuvo.
Jis praėjo niūrus ir tylus.
Ji kartojo nurytus žodžius,
Apvaisintus, o visgi tuščius.
Meilė Sposmanytė
Nekaltybė kopose
Einu aš nuogas
be GP per kopas
Einu palinkęs link mirties
kaip žvairas Sartras
Einu be kaukės aš
Pakaukt į kopas:
-Esu aš kaltas, kaltas,
vis dar neprikaltas,
Šiaip tai išvis – nekaltas.
——————————-
Nuščiuvo smiltys
Žuvėdros liovės klykt
Tada prabilo akmenys
Paklausė jie manęs kažkaip nedrąsiai:
- Klausyk, gal duotum užrūkyt?
Rūta Ju
Nekaltybė
Kopose
Liko
Ant kalno
Ant balto
Pliko
SONDRA SIMANA
Paltas
Aš nekaltas nekaltas nekaltas
Tarsi kopose pamirštas paltas
Ant šakos kabo kiauros kišenės
Po medžiu ridinėjas saga
Aš nekaltas nekaltas nekaltas
Tai tik kopose verkiantis paltas
Tai tik bebras nugraužęs kamieną
Tik beždžionė išgėrusi pieno
Tik vaiskus nudegimas nuo meilės
Tik birželis ir gruodis ant seilės
Aš nekaltas nekaltas nekaltas
Aš tik sužeistas paltas
Su per siūlę išpjauta širdim
Milginta Palubinskaitė
Niekada nepavargt
Eit
Kvėpuot
Apkabint
Laikyt
Tikėt
Yra
Būtina sąlyga
Ėjimo...
_
Kitaip
O visa apsivers antraip
tad
Pasipurtyk
O išsinerk
Slystelk. Pasileisk ir
EIK
Ošo skaitymai Girulių bibliotekoje gruodžio 11 d. 16 val.
Jūsų laukia vienos valandos poetinė šarada „TREČIAS SKAITO“ pagal seną kaip pasaulis žaidimą - „Trečias bėga“.
Šarados uodegoje – eilėraščiai Ošo tema „Nekaltybė kopose“.
Jau įdomu? Ir man. Susitinkame, skaitome, klausomės, juokiamės, liūdime, šmaikštaujame... siaučiame nekalti ir nepakaltinami Girulių kopų pašonėje.
Poetinėje šaradoje dalyvaus Nijolė Kliukaitė, Justinas Žilinskas, Domilė Kirstukaitė, Kristina Dryža, Milginta Palubinskaitė, Alvydas Stalaučinskis, Gediminas Milinis, Rūta Ju, Darius Rekis, Viktorija Šamrina, Liuda Liaudanskaitė, Sondra Simana.
Skaitymus organizuoja Sondra Simana