Kaip užsimirštamai saldu fotografuoti...
Inga gyvena Šiauliuose. Netoli miesto drauge su vyru Egidijumi puoselėja atokią sodybą.
Prieš beveik dešimt metų pradėjusi savanoriauti dainuojamosios poezijos festivalyje „Šaltinis“, Inga išdrįso ir pradėjo kurti meninę fotografiją – fotografuoti savosios sodybos aplinką taip, kaip ją mato ir jaučia, keldama sau reikalavimą tapti kažkuo daugiau nei telefone saugomų nuotraukų savininke. Festivalio komanda palaikė Ingos drąsą, suteikdama moralinį ir profesionalų palaikymą.
Per pastaruosius metus Inga Radavičienė surengė net penkias keliaujančias parodas.
Klaipėdoje Ingos darbai eksponuojami trečią kartą. Ir šį kartą kaip dainuojamosios poezijos festivalio „Žalias ošas“ dalis (festivalio organizatoriai bardai Jonas Baltokas, Vilija ir Ramūnas Šepučiai).
Sodyba yra Ingos kūrybinė dykuma, kurioje ji medituoja priešais saulėtekio pažadą ir saulėlydžio dosnumą. Voratinkliuose besisupančių rūko lašelių trapumas, lauko akmenų monumentai, liepto link miško ir saulės efemerija... - svarbiausi fotografiniai įvykiai. Žmogų grožis ištinka ir jis arba panyra į lengvą transą arba ima fotoaparatą ir dokumentuoja gamtos klostes, galų gale suvokdamas, kad nieko neįmanoma nufotografuoti taip, kaip esti tikrovėje.
Bet nefotografuoti irgi neįmanoma!
Ingos fotografijų atvirumas, dosnumas, galima sakyti, naivumas bei romantinis polėkis, yra tos emocinės būsenos, kurios yra nesunkiai pagaunamos ir žiūrovų priimamos. Tai fotografija, kuriai nereikia įrodinėti, kautis. Pakanka joje atsirasti. Kokiu būdu?
Žiūrėjimo / Jutimo / Užsimiršimo.
Aš užmiršiu tave tau nežinant, tau nežinant nebūsiu šalia, tiktai mažas voratinklio džinas, tiktai rytas, dar vakaras, ir jau ne čia
Aš užmiršiu tave tau sapnuojant, kad ateina kažkas pamiškėm, ten tik rūkas, mielasis, tik rūkas, nuo supuvusio grybo šaknies
Sondra Simana
Ingos Radavičienės fotografijų paroda: „Tyla manyje. Sapnuojančios pievos...”
Inga – drąsi ir be galo gyvibinga asmenybė, kuri savyje sėkmingai derina veiklumą ir meditaciją, komunikabilumą ir vienišystę. Tai penktoji debiutuojančios autorės fotografijų paroda. Pirmoji paroda įvyko 2022 m. balandžio mėn. Klaipėdoje, vėliau parodos buvo eksponuojamos Šiauliuose ir Marijampolėje. Ingos įsižiūrėjimo, įsijautimo į gamtą aplinka, tai jos šeimos sodyba netoli Šiaulių. Į šią tylos oazę mes galime patekti tik per autorės pasiūlytą mums langelį – jos fotografiją. Savo fotografojomis Inga kviečia jų neverinti, o kartu su ja išjausti gamtos siunčiamą žinutę: „sustok, nes aplinkui per daug griovimo ir bruzdesio... nurimk, pajusk tylą, ramybę savyje, matyk pievą, saulėtekį, gyvenimo tėkmęm bei jo paprastumą, tiesiog paiilsėk, sugrįžk į gamtą, sugrįžk namo ...”
Ši paroda kelia viltingus klausimus. Klausimus apie įvairialypes duotybių, temų, principų, koncepcijų užuominas. Gerai valdoma kompozicinė vizualinė sandara, saikingas ir tikslingas spalvų santykis, gebėjimas atsiriboti ir nusišalinti nuo fiksuojamos ir redukuojamos aplinkos. Debiutuojančiai fotografijos baruose autorei tai yra privalumas. Viena iš autorės nuolat varijuojamų, savaip plėtojamų temų tai saulės galia. Nuo ryškios saulės, nuo gamtinio peizažo saulės plėtros analizės, nuo šviesoraiškos atviro vaizdo iki naktinės šviesos, iki tamsoraiškos, visur ta pati, atsargi ir neprentenzinga ieška. Ieška savo stiliaus, savojo horizonto maršruto, blėstančios detalės, šviesokaitos spalvotų dėmių. Autorė intuityviai ir jausmiškai bando aprėpti peizažinę įtaigą, įspūdžio prasprūstančią raišką, spalvų dėliones. Mus pagauna voratinklio pagunda, žolių besistiebianti galia, vitalizmo permaina ir kitos aplinkybės.
Autorė tarsi nesiūlo jokios prievartinės akistatos, nepateikia jokios peizažinės prievolės, tiesiog įveda į savo vizualines atvertis ir tose atvertyse mus palieka. Pasilikus tokiose įtakų ir įspūdžių atvertyse, tokiose gamtinėse detalėse, braunantis pro tokius komponentus ir sentimentus, likus tokiose spalvų dėlionėse, visur ta pati vizualinė užduotis. Užduotis išeiti iš duoties ir patirties visumos, grįžti į įspūdžio niuansus, grįžti į atverties galias. Visa tai reiškia bandymą suvaldyti ryškumą, rasti savas kontrastines plėtotės. Savuose peizažo, saulės raiškos aplinkose ir aplinkybėse prisiminti susitikimus, sąskambius. Fotografija yra visada paviršiaus užduotis. Atvaizdo visumoje reikia neskubėti, savo atvaizdo neskubinti nerti į įsivaizduojamas gelmes, nepasiduoti tikrumo pagundai. Peizažo stiprybę, gamtinę detalę, permainos tvermę reikia įvesti ar išvesti dviprasmybių ir pokyčių įvairovę. Įspūdyje reikia rasti ne tik aktyvumo, bet ir mus nuolat pasitinkančią pasyvumo galią. Tokią vizualinę galią, tokią vitalizmo trauką, kuri perkeistų įprastus santykius, matymo ir mąstymo, žiūros ir minties santykius. Peizažinė fotografija savaip redukuoja, savaip koreguoja tolio, atstumo, linijos, dėmės santykius. Ingos Radavičienės fotografijų bandymai užduoda ir daugiau klausimų. Tikėkimės kad šie bandymai išves į išsamesnę ieškos erdvę, suteiks mums dar kitokias laiko ieškos atvertis, pasiūlys mums naujas užuominas. Autoriniai ieškojimai visada yra atkaklūs ieškojimai nugalėti tikėtinas akivaizdumo pagundas. Nugalėti tiesioginio santykio, betarpiškumo, tikslingumo sąvartas. Fotografinio santykio ieška visada yra savojo režimo, savojo reguliarumo ieška. Palinkėkime autorei tokios kantrybės, tokios atverties. Tikėdami pirminiu santykiu, asmenine atverties galia. Linkint įveikti įspūdžio įvairovę, peizažo trauką, pojūčių ir jutimų galią. Judant nuo įsivaizduojamos link juntamos tikrovės.
Jurgis Dieliautas Anima Mundi Academia
